Projektas „Supa Asmenybės“: pirmasis pokalbis su urbanistinių cemento papuošalų kūrėja Gerda Liudvinavičiūte

Šiuos metus kARTu komanda pasitiko įgyvendindama ypatingą, ilgai puoselėtą idėją. „Supa Asmenybės“ – naujas, visus metus gyvuosiantis kARTu komandos projektas. Tai trumpi, artimi, intelektualūs pokalbiai su stipriomis, įkvepiančiomis asmenybėmis supančiomis kiekvieną iš mūsų kasdien. Kas mėnesį susipažinsime su išskirtiniais pašnekovais, kalbėsime apie gyvenimo būdą, karjerą, vidinės ramybės balansą, autoritetus ir stiliaus pasirinkimus. Šiuo projektu siekiame ypatingus, o tuo pačiu ir mums artimus žmones parodyti tokiu kampu, kokiu jie galbūt patys savęs niekada nemato. Juk kiekvienas ir kiekviena iš mūsų esame tas ypatingas kasdienybės herojus – skubantis, siekiantis ir kuriantis. Tereikia tai pastebėti.

 

Ankstyvas pirmadienio rytas. Tylus Kauno senamiestis po truputį bunda. Visi grįžta prie įprastų darbo dienos ritualų. Įsivyrauja savaitės rutina. Su unikalių cemento papuošalų kūrėja Gerda Liudvinavičiūte aptarėme ir tai – taip nemėgstamą, blogas asociacijas keliantį žodį „rutina“. Tačiau kasdienybę galima prisijaukinti, galbūt Gerdos mintys tai padaryti padės ir jums. Rytinei kavai ir pokalbiui susėdame jaukiame interjero salone „Minimalistas“.


Mano rytas prasideda nuo …

Minčių. Rytai man apskritai kaip balti lapai, kuriuose labai daug vietos kūrybai, procesui. Tokie beribiai, likusią dienos dalį viskas  vyksta iš inercijos, o rytais galima atrasti, planuoti ir keisti. Juose visas grožis ir potencialas. Jei pramiegi rytą, kažkaip atrodo, kad praleidi galimybę, vieną iš suskaičiuojamų akimirkų, kai gali būti kitoks, pradėti iš naujo.

 

Kas tave motyvuoja keltis iš lovos?

Žadintuvas… ir aistra tam, ką darau. Jei nereikia niekur bėgti, rytais geriu kavą, atrašineju laiškus ir planuoju dieną.

 

Mėgstamiausia laisvalaikio veikla – kūryba, kulinarija, galbūt aktyvios sporto šakos?

Aš nežinau, ar mano gyvenime yra riba tarp darbo ir laisvalaikio. Jei tokia riba ir buvo, aš po truputį bandau ją ardyti. Šiandien mano darbas yra mano aistra – cemento papuošalai. „Celsius 273″ gimė kaip laisvalaikis. Niekada nemaniau, kad tai galėtų būti kažkas daugiau, tačiau šiandien tai pagrindinė mano veikla, aprėpianti didžiulį procesą, kurio kiekviena dalis man teikia džiaugsmą – nuo inspiracijų ieškojimo iki cemento maišymo. Man patinka vaikščioti po Kauną, ieškoti įkvėpimo ir minčių, patinka reflektuoti apie tai, ką atrandu, visa tai yra ir mano darbas ir tuo pačiu laisvalaikis.

 

Kas tau padeda pabėgti nuo rutinos? O gal tavo kasdienybėje rutinos toli gražu nėra?

Man kartais atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuriame pernelyg sureikšminamas siekis pabėgti nuo rutinos. Rutiną mes galime suvokti labai skirtingai ir ši sąvoka mus gali gąsdinti iš visiškai skirtingų perspektyvų. Aš negalvoju, ar gyvenu rutiniškai. Mes galime gerti kavą rytais ir manyti, jog tai veiksmas, kuris virto rutina, tačiau galime gerti tą pačią kavą ir dievinti akimirkas, praleistas prie kavos puodelio. Tikriausiai esu šiek tiek rutinų žmogus. Mėgstu ritualus, jie mane įkvepia. Ar gi nenuostabu laukti Kalėdų, nes žinai, kad tą pačią dieną sutiksi tuos pačius žmones ir jūs kalbėsite apie tuos pačius dalykus, tik po metų jie skambės kitaip? Juk tai tie patys žmonės ir tos pačios temos, bet viskas kitaip. Gali žvelgti į rutiną kaip į būseną, kurios nori išvengti arba prisijaukinti ją. Rutinoje nesunku pastebėti pokyčius, išties jie niekur kitur nėra tokie ryškūs kaip būtent rutinoje. Ta pati diena, šventė, žmonės, o mes jau kitokie, aplinka kita. Rutiną reikia pajausti, tai akimirkos, kurios mane labai žavi.

 

Kasdieniuose ritualuose, kokia rankinė/kuprinė yra tavo palydovė? Galbūt turi skirtingas rankines darbui, laisvalaikiui, kelionėms?

Manau rankinė moteriai yra labai svarbus aksesuaras. Tačiau aš nesivaikau madų ir turiu vieną vienintelę juodą kuprinę kuri tinka tiek laisvalaikiui, tiek išvykai į mišką tiek vakarėliui. Greičiausiai todėl, kad prisirišu prie daiktų, juos pamilstu ir retai randu tai kas man tikrai patinka. Nemėgstu ryškių spalvų ir detalių, o kartais paprastą, neišmargintą kuprinę be spalvotų siūlių ir blizgučių rasti sunku.

 

Įvaizdžio detalė be kurios nesijauti savimi ?

Būna dienų, kai tas pats drabužis ar aksesuaras tiesiog teikia džiaugsmą arba ne. Viskas viduje. Neieškau savo tapatybės daiktuose. Įvaizdis turėtų būti būdas išreikšti savo asmenybę, o ne ją sukurti. Tad paprastai renkuosi monochromatinę spalvų paletę, keletą savo kurtų papuošalų ir kuprinę, kurioje tilptų ne tik daiktai bet ir netikėti dienos atradimai.

 

Kokia žinoma moteris tau pačiai – įkvėpimas, autoritetas? Kuo ji tave žavi?

Autoritetai kinta – su gyvenimo etapais, vidinėmis būsenomis. Pasaulyje tiek daug įkvepiančių asmenybių, kad sunku būtų jas visas išvardinti. Pirmiausia į galvą šauna Jurga Baltrukonytė. Mane be galo žavi jos gebėjimas į pasaulį žvelgti pozityviai ir tai išreikšti savo kūryboje. Visgi, stiprybė ir valia – turbūt labiausiai įkvepiančios savybės.

 

Kaip supranti karjeros sąvoką, kokią vietą ji sudaro tavo gyvenime?

Nemėgstu šios sąvokos, ji labai įpareigoja. Pasaulis sudėliotas taip, kad vienintelis svarbus dalykas būtų karjera, tačiau kada sieksime svajonių, kada kopsime į savojo kalno viršūnę? Gyvenimas prasideda tada, kai praeiname paskutinę saugią stotelę kalnų šlaite, tad taip, galime šiltai sėdėti būdelėje už tvirtų sienų ir užklupus audrai džiaugtis, kad esame saugūs. Bet juk esantys ten viršuje po audros mato patį gražiausią saulėtekį, o mes apačioje galime tik guostis, kad viršūnės ir vėl saulę mums užstojo. Aš mečiau darbą, kurį dirbau pagal specialybę vien tam, kad siekčiau savo svajonių. Jei kuri audra mane ir sunaikins, aš bent jau žinosiu, kad bandžiau, bent akies krašteliu mačiau tą ypatingą saulėtekį. Tai toks tas mano santykis su karjera. Mes lyg ir kartu, bet lyg ir atskirai.

 

Gerdos kūrybą atraskite  https://www.celsius273.com

Nuotraukos: Ieva Rudžionytė