Projektas „Supa Asmenybės“ : pokalbis su aktore ir socialine veikėja Aiste Diržiūte

„Supa Asmenybės“ –  tai trumpi, artimi, intelektualūs pokalbiai su stipriomis, įkvepiančiomis asmenybėmis supančiomis kiekvieną iš mūsų kasdien. Kas mėnesį susipažinsime su išskirtiniais pašnekovais, kalbėsime apie gyvenimo būdą, karjerą, vidinės ramybės balansą, autoritetus ir stiliaus pasirinkimus. Šiuo projektu siekiame ypatingus, o tuo pačiu ir mums artimus žmones parodyti tokiu kampu, kokiu jie galbūt patys savęs niekada nemato. Juk kiekvienas ir kiekviena iš mūsų esame tas ypatingas kasdienybės herojus – skubantis, siekiantis ir kuriantis. Tereikia tai pastebėti.

 

Aistės Diržiūtės veiklą sunku įvardinti vienu trumpu žodžiu.  Nors ieškodami informacijos Aistę dažniausiai pastebėtumėte apibūdinamą kaip aktorę, gyvenime ji veikia daug daugiau. Aistė taip pat dažna komisijos narė kino filmų festivaliuose bei aktyvi moterų ir LGBT bendruomenės teisių gynėja. Būtent todėl mūsų pokalbis pasisuko kiek netikėta linkme – aptariant svarbius socialinius klausimus ir #metoo judėjimą, kuriam pasiekus ir Lietuvą Aistė išreiškė stiprią poziciją palaikant nebijančias kalbėti šalies moteris, ypač jai taip artimoje teatro ir kino industrijoje. Aistė tikra ir nuoširdi, rimta bet tuo pačiu žaisminga ir nenustygstanti vietoje, su ja gera kalbėtis ir retkarčiais vis mintimis nuklysti pamiršus klausimus, kuriuos buvome numatę paklausti. Saulėtą vasaros dieną Vilniaus senamiestyje šnekučiavomės apie moterišką solidarumą, ilgas gyvenimo kelio paieškas, ryto ramybę knygos puslapiuose ir džiaugsmą daryti tai, kas išties gyvenime suteikia pilnatvę.

 

Aiste, kokia yra tavo kasdienė veikla?

Anot Wikipedia esu aktorė. Bet iš tikrųjų mano veikla apsiriboja ne tik šia profesija. Taip pat dirbu filmų festivalių komisijose bei esu socialinė veikėja, kuri kovoja už lygias moterų bei LGBT bendruomenės teises, nes šios interesų grupės man yra artimiausios. Visų mūšių nenugalėsi ir visuose nesudalyvausi. Seniau save vis stačiau” į rėmus, stengiausi elgtis ir šneketi taip kaip man atrodė turėtų aktorė”. Bet kai persikrauščiau į Londoną supratau, kad pirmiausia aš esu žmogus, Aistė, tada aš esu dukra, sesė, teta, draugė, mylimoji ir tik po viso to aš esu aktorė.

O kaip visa tai prasidėjo?

Esu labai dėkinga savo tėvams, kurie visada mane palaikė ir neragino daryti kažko kito, nes aš pati žinojau, ko man reikia. Man leido bandyti, klysti ir džiaugtis. Pradėjau eiti į muzikos mokyklą savo gimtajame mieste Vilkaviškyje, nes galvojau, kad muzika bus tas manasis kelias. Tada šis noras praėjo, toliau žengiau į kitą saviraiškos etapą. Tada sekė noras skleisti savo žodį – rašiau mokyklos laikraštyje. Po to sugalvojau, kad galėčiau gerinti pasaulį per politiką, taigi pradėjau dalyvauti įvairiuose debatuose. Bet nuo to man prasidėjo amžini galvos skausmai ir vienas žmogus pasakė, kad esu ne savo kelyje ir paragino žengti kita kryptimi. Taigi sugrįžau prie muzikos, dainavimo. Sugalvojau stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ten konsultacijos metu man pasiūlė toliau groti pianinu ir mokytis džiazo. Metus važinėjau į Vilnių su tikslu pasiruošti džiazo stojamiesiems, bet po įstojimo praėjus vos kelioms dienoms supratau, kad tai taip pat ne mano kelias. Grįžusi atgal į Vilkaviškį pradėjau lankyti studiją. Ten po kovos su savuoju ego pajaučiau, kaip iš tiesų myliu būti scenoje ir kaip ten randu pilnatvę. Toliau žiūrėjau begalę filmų, spektaklių kurie mane įkvėpė, keitė mano vertybes, kėlė klausimus ir visaip gerino” mane. Šia veikla esu pilna jau devynerius metus. Žinoma, nežinau, ar tai tęsis ilgai. Bet kai buvau pradėjusi jausti, kad mano ambicijos vėl išaugo, išstūmiau save ir komfortabilios vietos, Lietuvos, kurioje visus pažįstu ir išskridau į sau visai svetimą Londoną.

 

Tavo rytas prasideda nuo…?

Kai nepramiegu, tai prasideda nuo knygos. Stengiuosi ir mokau save neimti pirma telefono į ranką. Seniau turėjau tokią ydą, kad tik pramerkus akis įsijungdavau elektroninį paštą, atrodė, jeigu neatsakysiu į visus laiškus ir skubiai nesusidėliosiu savo dienos darbų tai pasaulis sugrius. O dabar bent pusvalandį sau leidžiu paskaityti knygą, tos minutės mane įveda į teisingą kelią. Toliau seka mankšta, bėgiojimas, kavos gėrimas ir tik tada pradedu skaityti kas įvyko pasaulyje. Man yra idealu ryte turėti bent dvi valandas kurias skiriu sau, per kurias sugebu atsibusti ir pasiruošti dienai. Deja, tai labai retas aristokratiškas malonumas.

 


Kas tave motyvuoja ryte keltis iš lovos?

Keltis mane motyvuoja žinojimas, kad laikas nestovi ir kiekviena akimirka jau yra praeitis. Kiekviena minutė praleista be prasmės mane verčia jaustis negerai, nes atrodo, kad eikvoju man skirtą laiką, ir nežinau, kada jis baigsis. Bet turiu dienų kada manęs nemotyvuoja niekas. Guliu lovoje nežmoniškai pervargusi, kai atrodo tarsi sergi, nes laužo netgi kaulus. Aš einu iki galo, bet kartais pradedu nejausti limito ir savęs nesaugau. Vis mokausi labiau save prižiūrėti.

 

Mėgstamiausia laisvalaikio veikla?

Visas mano gyvenimas yra laisvalaikis.

 

O kas tau padeda pabėgti nuo rutinos?

Aš neturiu rutinos. Kiekviena mano diena yra skirtinga. Bet kai turiu laisvas savaites rutiną panorusi susikuriu pati. Jeigu viskas pabosta, palikusi telefoną namie pabėgu į gamtą.

 

Kas tau yra karjera? Kokią vietą tavo gyvenime užima ši sąvoka?

Aš netikiu karjera. Aš niekada nieko nedariau, kad tapčiau žinomesnė, kad su kažkuo susipažinčiau, bendraučiau, kad save įsiūlyčiau ir gaučiau vaidmenų, apdovanojimų. Aš tiesiog darau tai, ką galiu geriausiai, nes man svarbu, kad savo darbais kurčiau šį pasaulį geresnį ir įkvėpčiau kitus siekti gražesnių dalykų.

 

Ar esi pajutusi, kad tavo darbo vietoje vyrauja moteriškas solidarumas?

 Taip, bet manau, kad jo reikia daugiau. Nes vis dar yra moterų, kurios sako, kad jos perėjo per daug sunkumų todėl ir kitos moterys turi eiti tokiu pačiu sunkiu keliu. Bet to solidarumo daugėja, tiek moterys tiek vyrai kovoja už lygias teises ir vis plačiau kalba apie #metoo judėjimą, lygybę ir toleranciją.

 

Ar Anglijoje ir Lietuvoje situacija skiriasi?

Taip, žinoma! Sakykime grubumas ar tam tikros seksistinės replikos – Anglijoje tai labai retai pajusi, išgirsi, o Lietuvoje tai dar gali nutikti, ar bent man vis „sekasi“ su tuo susidurti. Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, yra baimė kalbėti, būti radikalesniais ir likti atstumtais. Tuo metu Anglijoje labai svarbu aktoriaus asmenybė, tavo pozicija. Šiuo metu tapo reikalinga, kad žmogus būtų asmenybė, o ne tik graži mėsa iš kurios galima kažką lipdyti. Tu esi žmogus nešantis savo vertybes ir parodantis, kad esi tvirtas.

 

Kokią kuprinę ar rankinę mėgsti nešioti?

Seniau su savimi nešiodavausi viską. Bet pamažu pasikeičiau, tapau žmogumi, kuriam nereikia nieko. Taigi dabar mano mylimiausia yra maža juosmens rankinė.

 

Ar turi kažkokią stiliaus ar įvaizdžio detalę be kurios negali išeiti iš namų?

Aš esu labai prietaringa, bet sveiko proto ribose. Dėl to net pasidariau kregždutės tatuiruotę, tai mano mylimiausias paukštis o taip pat laimės nešėja, asmeninis talismanas. Visą laiką su savimi turiu du žiedus. Net per filmavimus, kai turiu juos nusiimti, nes savos atributikos turėti negalima, vistiek nusiemusi paslėpiu kišenėje ar palieku juos bent kažkur šalia filmavimo aikštelėje. Vienas žiedas yra mamos, jį gavo mokslų baigimo proga, o kitas mano, kurį aš taip pat gavau ta pačia proga. Jo reikšmė – virsti kregždute.

 

Kokia žinoma moteris tau yra autoritetas?

Aš neturiu autoriteto. Tikiu, kad mane įkvepia kiekviena moteris, kuri daro šį pasaulį geresniu, kuri nebijo kalbėti ir bijo kalbėti, kuri nebijo keisti savo gyvenimo kardinaliai ir bijo, nežino kaip gali pasikeisti. Tada man kyla noras įkvėpti ją. Kiekviena išgirsta ar perskaityta istorija mane įkvepia. Tikiu, kad kiekviena mūsų esame herojė ir autoritetas.

 

Kaip įsitikini, kad esi teisingame gyvenimo kelyje?

Man visada gyvenime kažkas tai patvirtina. Vis pasitaiko tiek daug sutapimų, kad man tai jau tapo rutina. Kai suabejoju, ar teisingai pasirinkau, kažkoks vidinis balsas arba lapas, plunksna nukrenta man ant galvos, atrodo kažkas atsitinka, tarytum gaunu patvirtinimą iš pasaulio.

 

Jei galėtum pakviesti bet ką, ką visgi pakviestum kartu vakarienės?

Pakviesčiau savo močiutę, kurios niekada gyvenime nemačiau. Visi, kurie ją pažinojo, sako, kad mes labai panašios, tiek charakteriu tiek išvaizda. Jaučiu, kad ji mane saugo ir labai norėčiau ją pažinti.

 

Nuotraukos: Ieva Rudžionytė
Rankinės: kARTu