Projektas „Supa Asmenybės“ : pokalbis su žurnaliste, projekto „Ką žmonės dirba?“ įkūrėja Rasa Janina Jusionyte

„Supa Asmenybės“ –  tai trumpi, artimi, intelektualūs pokalbiai su stipriomis, įkvepiančiomis asmenybėmis supančiomis kiekvieną iš mūsų kasdien. Kas mėnesį susipažinsime su išskirtiniais pašnekovais, kalbėsime apie gyvenimo būdą, karjerą, vidinės ramybės balansą, autoritetus ir stiliaus pasirinkimus. Šiuo projektu siekiame ypatingus, o tuo pačiu ir mums artimus žmones parodyti tokiu kampu, kokiu jie galbūt patys savęs niekada nemato. Juk kiekvienas ir kiekviena iš mūsų esame tas ypatingas kasdienybės herojus – skubantis, siekiantis ir kuriantis. Tereikia tai pastebėti.

 

Rasa Janina Jusionytė tai mergina, kurios dėka jaunoji karta Lietuvoje pamėgo klausytis radijo. Lažinuosi, jei iki šiol ir neesate girdėję šio vardo, tikrai nors kartą girdėjote Rasos kuruojamą radijo laidą „Ką žmonės dirba visą dieną?“ transliuojamą „Žinių radijo“ stotyje. Rasa – projekto pavadinto tuo pačiu vardu iniciatorė ir kuratorė. Projekto tikslas paskatinti jaunus žmones siekti savo tikslų ir svajonių bei atrasti karjeros kelią, kurio neįtakotų visuomenėje nusistovėję stereotipai. Rasos laidose lankosi jauni, perspektyvūs ir pozityvūs žmonės iš įvairiausių veiklos sričių sugebėję savo pomėgius paversti į pajamas nešančius darbus. Pati Rasa po žurnalistikos studijų Londone į mylimą Lietuvą grįžo su nedrąsia svajone įgyvendinti idėją, apie kurią šiandien šneka kaip apie pagrindinę savo veiklą. Rasa šiuo metu ne tik projekto „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir su juo susijusių veiklų redaktorė ir kuratorė, bet ir natūralių lietuviškų sulčių „SUN365“ prekės ženklo marketingo ir komunikacijos vadovė. Be viso to Rasa su kolegomis rašo knygą, aktyviai sportuoja ir dalyvauja įvairiuose projektuose bei iniciatyvose, tačiau sako, kad stengiasi save vis truputį stabdyti ir nepersidirbti, nes gyvenime svarbiausia ne visur suspėti, o būti geru žmogumi.

 

Kiekvienas rytas prasideda nuo….?
Nuo baseino. Pats rytas prasideda nuo labai ankstyvo žadintuvo. Tada dar, atrodo, užmerktom akim nukeliauju iki virtuvės, pasidarau puodelį žalios arbatos ir skiriu sau dvi, tris minutes ramybės, kol susigaudau, kad štai aš jau atsikėliau ir suprantu, kas vyks toliau. Na o tada kuprinė, į patogius batus, ant dviračio ir iki baseino, ten būna toks tikrasis ,,labas rytas“ . O po baseino seka visi planai, nauja darbo diena.

 


Esi vyturys?

Nesu nei vyturys, nei žmogus, kuris gali dirbti vėlai. Man tiesiog sekasi atsikelti anksti ryte, bet be poros puodelių kavos ir tokio gero žadintuvo, kaip baseinas, nieko padaryti neišeitų.

 

Kas tave motyvuoja ryte keltis iš lovos?
Manau, mano komanda. Kai pradėjau šį projektą buvau visiškai viena, dirbdavau iš kavinių. Kartais ir apsiverkdavau tose kavinėse, nes ne viskas visada būna gerai. Atrodo, kad viskas gula ant mano vienos pečių ir jei noriu, kad kažkas įvyktų tai aš, o ne kas kitas privalau imti tai ir padaryti. Tada pradėjo atsirasti žmonių, kurie šiuo metu su manimi dirba. Jie tiesiog parašė laiškus sakydami ,,aš norėčiau prisidėti“. Atsirado atsakomybės jausmas ir ne tik prieš save pačią. Atsirado supratimas, kad tai nėra jau tik mano projektas, bet ir kitų žmonių gyvenimas. Atsirado žinojimas, kad jie yra, kad jie dirba, kad atėjus į darbą galėsi su jais atsigerti kavos ir šiaip paplepėti, jie tapo mano geriausi draugai. Taigi būtent jie rytais mane stipriai motyvuoja atsikelti ir dirbti, viską tęsti toliau.

 

Mėgstamiausia tavo veikla?
Dirbti. Aš esu iš tos kartos, kuri labai myli darbą. Mano tėveliai yra ir buvo labai dideli ypatingai Klaipėdos miesto kultūros veikėjai. Aš užaugau tokioje šeimoje, kuri viską darė nuoširdžiai, iš idėjos, rūpinosi miestu ir jo žmonėmis. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, bet savo darbe aš matau labai daug prasmės. Tuo pačiu darbą matau kaip žaidimą, man tiesiog labai smagu. Aš nedirbu kažkam kitam,  dirbu sau ir galiu visas taisykles susigalvoti pati, neturiu darbo valandų. Bandau susikurti tam tikrą rutiną, bet man svarbiausia, kad ir man pačiai ir tiems žmonėms, su kuriais dirbu, būtų labai smagu ir gera.

 

Kas tau padeda pabėgti nuo rutinos?

Aš bandau atbėgti į rutiną, o ne pabėgti nuo jos. Esu bandžiusi turėti visokių darbų, įsidarbinti vietose, kur privaloma ateiti devintą ryto ir išeiti šeštą vakare. Man tai atrodydavo kaip toks suaugusiųjų kalėjimas. Labai pykdavau, kad kažkas man pasako, jog, sakykime, dvyliktą valandą turiu eiti pietauti, nes visi eina. Taigi jeigu viduryje dienos aš mieste noriu susitikti su drauge kavos ar net, pavyzdžiui, paskambinti mamai ir valandą laiko paplepėti, to daryti aš negaliu, taigi jaučiausi labai suvaržyta. Kai pradėjau dirbti sau, supratau, kad ir kaip banaliai skamba, čia aš turiu laisvę ir ta laisvė yra nuostabiausias dalykas. Taigi aš anksčiau atsikeliu ir anksčiau pradedu darbą negu tada, kada man reikėtų kažkur ateiti. Bet laikui bėgant supranti, kad negali visai neturėti rutinos, ji visgi yra reikalinga. Kad štai devynios valandos vakaro o tu dar sėdi savo studijoje užsikaitusi dar vieną puodelį arbatos ir staiga supranti kad ne, negerai, juk rytoj reikės atsikelti. Taigi norisi susikurti kažkokias sau priimtinas taisykles. Taigi aš nuo rutinos nebėgu, o bėgu į ją.

 

Kasdieniniuose ritualuose, kokia rankinė/kuprinė yra tavo palydovė? Galbūt turite skirtingas rankines darbui, laisvalaikiui, kelionėms?
Aš nesu iš tų moterų, kurios turi begalę rankinių ar labai daug batų ar apskritai daug drabužių. Gan daug sportuoju, na bent jau bandau, manau man visai pavyksta. Mėgstu bėgioti ir plaukioti, taigi mano kuprinė turi būti tokia, kur galima sutalpinti viską: pietų ir pusryčių dėžutes, kadangi atsikeliu anksti ir išlekiu, taip pat ir rankšluostį, maudymuką, bėgiojimo batus, kompiuterį, užrašų knygutę. Mano rankinė yra ta mano geriausia draugė ir visokeriopa palydovė. Kartais save pagaunu, kad dar neturėdama vaikų jau darausi tokia, pavadinsiu, ,,mamiška“, nes sakykime kam nors reikia rankų kremo, aš įkišu ranką, pamaišau rankinę ir va, yra. Visą laiką nešiojuosi daugybę visokių tušinukų. Mano kuprinė tokia, kuri su manimi keliauja į įvairias šalis, nes pati nemažai keliauju, taigi joje dar vis mėtosi saldainių iš Indijos ir kažkokių dar neišsiųstų atvirukų. Tai tokia ta mano ,,mamiška“ kuprinė atgyvenanti visas dienas.

 

Ar turi įvaizdžio detalę be kurios negali apsieiti?

Anksčiau turėdavau žiedą, kurį net ir nusiemus nuo piršto sukdavau rankoje, atrodo kaip gali jo nebūti. Bet laikui bėgant supratau, kad ir dažausi vis mažiau ir papuošalų vis mažiau nešioju. Taigi vazelinas ir blakstienų tušas būtų mano kiekvienos dienos įvaizdžio detalės.

 

Kokia žinoma moteris tau pačiai – įkvėpimas, autoritetas?

Dažnai pasitaikantis klausimas į kurį man sunku atsakyti. Prieš kokius gerus metus vaikščiojau Meksikoje, Fridos Kahlo namuose ir galvojau, kad ji yra nuostabi moteris. Ne tik dėl visų dalykų, kuriuos žinome, kad ji padarė, bet ir dėl to, kad sakykime, ji sau leido beždžiones laikyti kaip naminius gyvūnelius. Tiesiog viską ką ji sugalvodavo, tiesiog imdavo ir padarydavo. Man labai patinka jos filosofija, kad jei kažko nori, nereikia apie tai kalbėti, o tiesiog imti ir padaryti. Taigi nuo vaikystės būtent ji man imponavo savo spalvomis, savo laisve, savo didžiuliu ryžtu. Tuo pačiu ji man atrodo ir tarsi tikra mūsų pažįstama lietuviška močiutė „gaspadinė“, tokia mylinti ir šeimyniška. Taigi norisi sakyti, kad ne tik garsios, žymios moterys, bet ir senoji močiučių ir senelių karta mane ypatingai žavi. Tie kurie eidami į teatrą pasipuošia, tie geri žmonės, kurie turėjo daug daugiau laiko aplinkiniams nei mes turime dabar. Aš pati labai stengiuosi nepersidirbti, nes manau, kad mus įkvepiantys žmonės daugiausia yra tos asmenybės, kurios kažką pasiekė būtent savo darbu ir mes vis labiau pamirštame, kad gyvenime svarbiausia būti geru žmogumi.

 

Kaip supranti karjeros sąvoką? Kokią vietą ji sudaro tavo gyvenime?

Labai norėčiau gyvenime rasti balansą. Čia turbūt yra didžiausia visa ko siekiamybė. Kažkada darbas užimdavo šimtą procentų mano laiko. Atsikeldavau ir pirma mintis būdavo – ,,dabar reikia tą ir tą padaryti, tada tam atrašyti, tada tą suorganizuoti“ ir lygiai taip pat užmigdavau su ta mintimi, kad šiandien dar to nespėjau, dar tą reikėtų padaryti. Supratau, kad žmonės aplink mane, mano draugų ratas keičiasi kartu su mano darbu. Kad su visais žmonėmis, kuriuos turiu aplinkui, susipažinau darbe ir kad ir kokie nuostabūs jie būtų jie visgi nėra tie ypatingi vaikystės draugai arba tie su kuriais laisvai galiu gerti kavutę ir plepėti. Viskas visada sukasi apie darbą. Darbas visada atrodydavo pats nuostabiausias, na taip ir yra, tas mėgstamiausias dalykas. Per paskutinius kelis metus šeimoje atsisveikinome su gana nemažai anapilin iškeliavusių žmonių. Aš galvojau, kad kai gulėsiu mirties patale ir su manimi ateis atsisveikinti artimieji aš negalvosiu – ,,kaip gerai, kad atrašiau į visus tuos laiškus“ arba „kaip gerai, kad aš suorganizavau visus tuos dalykus“. Aš iš tikro galvosiu – ,,kaip gaila, kad nenuvažiavau su draugais prie jūros paatostogauti, kaip labai gaila, kad tada, kai draugas kvietė išeiti krepšinio pažiūrėti, aš ten nenuėjau, nes sėdėjau ir dirbau“. Taigi, kai žiūriu į karjeros kelią, visada laiku sau turiu pasakyti ne „eik ir pasiek daugiau“, o – ,,nurimk, tu žinai kur tu eini, tu tuo degi, tu labai to nori ir todėl viskas ateis, bet prisimink, kad ne tik karjera yra svarbiausia“.

 

O nuo ko prasidėjo tavo pačios karjeros kelias?

Londone studijavau žurnalistiką. Puikiai atsimenu dėl ko išvažiavau – kad kiekviena diena būtų kaip išbandymas, kad kažkas mane stumtų į priekį ir kad nepasidarytų per daug patogu, per daug lengva, kad visą laiką rungtyniaučiau, turbūt labiausiai pati su savim. Mes turėdavome nuostabių paskaitų su žmonėmis, kurie dirba toje industrijoje, žurnaluose, aš, kad ir kaip gėdydavausi, perlipdavau per save ir po paskaitų jų klausdavau ar galėčiau kartu padaryti kažkokį projektą ar užsukti pas juos į ofisą. Ir tai buvo pati pati mano karjeros pradžia, kada aš sakiau „žinot ką, aš dar nieko nemoku, bet aš labai noriu ir viską padarysiu“. Ir po šešių metų Londone, po studijų, gavusi darbo patirties aš grįžau į Lietuvą ir tada pradėjau ,,Ką žmonės dirba?“ projektą. Tuomet čia nieko nepažinojau, turėjau tris draugus , net nepažinojau Vilniaus gatvių. Ta pradžia atrodė taip – eiti ir visiems skelbti, kad turiu idėją ir labai noriu ją įgyvendinti, bet žinau, kad dar nieko nežinau o dar plius sunkiai dėlioju lietuviškus sakinius. Daug kas Lietuvoje sako, kad žmonės vieni kitiems nepadeda, kažko pavydi. Tai yra nesąmonė, man žmonės labai padėjo. Negalėjau suprasti kodėl negrįžau anksčiau, nes čia žmonės laukia tavo idėjų. Kartais pagalvoju, jeigu ne tie padėję žmonės, aš nebūčiau niekur nukeliavusi, nebūčiau įgyvendinusi savo idėjų. Taigi mano pradžia buvo tokia, mažais žingsneliais.

 

Ką galvoji apie sąvoką ,,sėkmė“? Kaip manai, ar ji tau padėjo, ar tai buvo tiesiog daug įdėto darbo? 

Manau kad tokios kaip sėkmės nėra. Savo sėkmę susikuri pats, turi dirbti ir žinoti dėl ko dirbi, nes save išdalinti yra labai lengva, lengva pradėti tūkstančius projektų , nes viskam norisi sakyti ,,taip“. Bet kai žinai dėl ko darai tai ką darai, žinai, kur nori nukeliauti, tos durys ima ir atsidaro.

 

Daugiau apie Rasos projektą: https://www.kazmonesdirba.com
Nuotraukos: Ieva Rudžionytė
Rankinės: kARTu

 

 

 

 

SaveSave