Projektas „Supa Asmenybės“ : pokalbis su plataus profilio gastronomijos sektoriaus konsultante Urte Mikelevičiūte / DerVynas

„Supa Asmenybės“ –  tai trumpi, artimi, intelektualūs pokalbiai su stipriomis, įkvepiančiomis asmenybėmis supančiomis kiekvieną iš mūsų kasdien. Susipažinsime su išskirtiniais pašnekovais, kalbėsime apie gyvenimo būdą, karjerą, vidinės ramybės balansą, autoritetus ir stiliaus pasirinkimus. Šiuo projektu siekiame ypatingus, o tuo pačiu ir mums artimus žmones parodyti tokiu kampu, kokiu jie galbūt patys savęs niekada nemato. Juk kiekvienas ir kiekviena iš mūsų esame tas ypatingas kasdienybės herojus – skubantis, siekiantis ir kuriantis. Tereikia tai pastebėti.

 

Mano gyvenimas – nesibaigianti degustacija. Vyno, maisto, meilės ir gyvenimo

Urtės kelias į gastronomiją prasidėjo dar paauglystėje. Po įkvepiančių straipsnių lietuviškoje spaudoje sekė darbas vynuogyne ir įspūdžių tinklaraštis. Viduje visuomet kirbėjo mintis, kad tai jos gyvenimo projektas, kuris neabejotinai užaugs. Dabar aiškiai matyti, kad per tuos metus sukaupta daug įvairiapusės patirties, kuria ne tik norisi, bet ir verta dalintis! Todėl Urtė prisistato kaip plataus profilio gastronomijos sektoriaus konsultantė. Jos veiklos balansuoja tarp restoranų konsultacijų projekto, edukacinių vynų degustacijų bei tinklaraščių www.dervynas.lt, www.myliusuri.lt ir www.urteconsulting.com kūrimo.

 

Urte, kiekvienas rytas prasideda nuo…?

Iš tikrųjų labai geras klausimas, kadangi ryte pakankamai daug laiko skiriu sau. Bent 2 – 2,5 valandos man yra tiesiog būtinas rytinis laikas. Būna naktiniai žmonės ir būna rytiniai. Tai aš iš tų, kurie mėgsta ryte skirti laiko sau. Turiu tokį palankų dalyką kaip garbanos, kurios džiūsta maždaug tiek laiko, kiek jo man ir norisi sau skirti. Dažniausiai tai yra knygų skaitymas, žurnalai, filmai ar serialai, žinoma, apie maistą. 10 minučių jogos įsijungus „Youtube“ kanalą yra tobula. Ryte nuostabiausia tai, kad tuo laiku niekas neskambina. Vakare jaučiuosi pavargusi, kaip ir mes visi, turiu dienos emocijas, o ryte galvoje turiu tik šviežias mintis. Vasaros rytais bėgioju, mėgstu nueiti aktyviai pasportuoti. Nebūtina, kaip paminėjau, ryte užsiimti tik knygų skaitymu. Sakykime, užuot naršiusi internete, rytais nueinu į sporto klubą, aktyviai praleidžiu laiką, grįžtu ir visa tai suspėju padaryti dar iki 8 valandos ryto. Toks geras jausmas apima, kai tiek daug visko jau būna nuveikta.

 

Vyturys esate ar pelėda?

Visiškas vyturys (šypsosi).

 

Kas jus motyvuoja ryte keltis iš lovos?

Būtent ir motyvuoja tas malonumas patirti dieną!

 

Mėgstamiausia jūsų veikla?

Gyventi. Į tai sudėta viskas. Bet jeigu kalbame apie darbinę veiklą, tai ateityje galiausiai norėčiau pasiekti tokią būseną, kad su manimi dirbantis personalas darytų tuos dalykus, kurie man patinka, bet kiek mažiau. O aš pati skirčiau laiką tik tam, kas mane vežavisu šimtu procentų. Kaip, pavyzdžiui, savo pagrindinei veiklai, t. y. degustacijų metu, nes galiu visas aštuonias valandas apie viską pamiršti ir tiesiog BŪTI tame procese.

 

Kas padeda pabėgti nuo rutinos?

Tiesiogine prasme bandau nuo jos pabėgti (šypsosi). Bėgioju. Kai matau, kad diena sunki, grįžtu namo ir einu pabėgioti.

 

Ar jums pavyksta suprasti ir priimti tą momentą, kai jau esate suirzusi, kai jaučiate, kad žūtbūt reikia poilsio?

Jau pavyksta. Tačiau iš tiesų iki to ėjau labai ilgai. Dabar kalbėti yra daug lengviau, nes prieš tai šešis su puse metų dirbau kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“. Tuomet dar kurį laiką dirbau pas Alfą Ivanauską, o prieš tai 5 metus esu dirbusi banke, draudimo sferoje. Pastaroji veikla yra labai sunkus ir daug pastangų bei resursų reikalaujantis darbas. Visa ši patirtis ir privedė prie tos ribos, kai daug galvojusi pagaliau uždaviau sau klausimą: „Kodėl aš švaistau savo gyvenimą stresui?“ Todėl dabar sau leidžiu streso į savo gyvenimą neįsileisti, kovoju su juo bėgiodama ar pasirinkdama naują kelionės kryptį. Pastaruoju metu gana daug keliauju arba, priešingai, leidžiu sau tiesiog nedaryti nieko.

Galiu paminėti, kad štai ir ši savaitė buvo sunki jau vien todėl, kad mano kolegė atostogauja. Klientai įnirtingai rašė ir siuntė įvairiausias užklausas. O aš sau leidau nedaryti nieko, t. y. neskaityti pranešimų, netikrinti elektroninio pašto, nieko nedaryti ir netgi nuo vakar 17 valandos vakaro iki pat šiandienos ryto telefone nieko netikrinti. Tiesiog va taip (šypsosi). Tai nėra lengva, nes juk Lietuvoje visiems visko reikėjo vakar, visko čia ir dabar, greitai, šią akimirką. Todėl dažnai susilaukiu komentarų: „Kodėl nepaskambinai? Čia gi tavo klientas, čia tavo pinigai.“ Na, taip. Ir ačiū mano klientams. Aš šia mintimi labai noriu dalintis bei įkvėpti žmones. Mes esame savo gyvenimo kalviai ir kiekvienas arba norime bėgti nuo rutinos, arba ne. Ir tai nėra sunku, kai girdi save. Yra toks man labai patinkantis mano pačios pasakymas mūsų komandai: „Mes neoperuojame širdžių“. Nors net ir širdies operacijos žmonės laukia keletą metų. O mes? Vėluojame įkelti nuotrauką į socialinius tinklus? Tikrai, vėluojame? Kur? Kodėl? Tai aš visuomet bandau perteikti ir savo klientams. Su tais, su kuriais mums nesiseka susikalbėti šia kalba, deja, bet nutraukiame bendradarbiavimą.

Kartais pradedu galvoti, ką gi reiškia tas vieno mėnesio atlygis, jeigu klientas galiausiai vis tiek manęs nesupras? Tuomet bendrystė šiaip ar taip baigsis – jei ne pirmą mėnesį, tai antrą. Mes renkamės su kuo bendrauti ir bendradarbiauti bei su kuo ne. Tai padaryti taip pat yra labai sunku. Kartais tenka aukoti net savo draugystes ir santykius. Pavyzdžiui, kai kurios mano draugės ant manęs pyksta. Jos pyksta, kad aš neatsiliepiu telefonu ar neperskambinu. Galima sakyti, kad joms tarsi ir reikia manęs. Bet ką reiškia žodis „reikia“? Su mama šia tema diskutavau ilgai. Iš tikrųjų, visą gyvenimą iki tol, kol leidau sau elgtis taip, kaip noriu, viską dariau dėl kitų žmonių. Taip, žinoma, ir dabar tam tikra prasme daug ką darau dėl kitų. Bet jeigu pasiduosiu aplinkiniams ir tenkinsiu jų norus, visiškai neturėsiu savo gyvenimo. Ar tai yra egoizmas?

 

Kokia rankinė ar kuprinė yra jūsų palydovė kasdieniniuose ritualuose? Galbūt turite skirtingas rankines darbui, laisvalaikiui, kelionėms? Ar viena jų tinka visoms progoms?

Iš tiesų jas turiu skirtingas. Paskutiniu metu pastebėjau tik tai, kad žmogui tikrai užtenka mažiau. Nežinau, galbūt tai susiję su „zero waste“ tema. Tik šiuo atveju kalbėdama apie mažiau, turiu mintyje ne mažiau švaistymo perkant daiktus, o tai, kad tiesiog užtenka mažiau. Kaip ir daugelis, visada nešiodavau dideles rankines ir labai daug visko kartu su savimi. Šiuo metu manau, kad mažytė rankinė ar delninė yra visiškai geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime (šypsosi)Pasikartosiu, užtenka mažiau. Nors reikia pasakyti ir tai,jog dienos metu turiu įvairių veiklų, tad su savimi dar pasiemu ir kuprinę kurioje kompiuteris, užrašų knygutė, sporto apranga.

 

Ar turite įvaizdžio detalę, be kurios apsieiti negalėtumėte?

Plaukus (šypsosi). Labai komfortiška ir garbanos man labai patinka. Bet kalbant apie detales, tai labai išskirtinių neturiu, tačiau žiedus, pakabukus ir mažą rankinę skiriu prie būtinų kasdienio įvaizdžio detalių. Nebūna taip, kad išeičiau iš namų be rankinės.

 

Koks žinomas asmuo jums pačiai yra įkvėpimas, autoritetas?

Labai platus klausimas, bet labai lengvas atsakymas.

Aš pati.

Noriu palinkėti tokio jausmo kiekvienam žmogui. Nemanau, kad tai susiję su ego. Galbūt. Šiek tiek. Mes visi gyvename savo gyvenimą, tad ir gyvenkime savąjį. Kiekvienas žmogus paprasčiausiai gali sau kelti kasdienius klausimus ir užduotis. Ar norisi daugiau pamatyti, išmokti, ar ne? Ar norisi miegoti, ar ne?

Bet, žinoma, šalia to aš paminėsiu ir savo šeimą. Kiekvieną kartą kalbėdama, duodama interviu arba pasakodama kitiems žmonėms apie savo šeimą, vis labiau pamilstu savo mamą, tėtį, senelius. Gaila, kad jiems patiems aš dar nemoku viso to taip aiškiai išsakyti, iškalbėti. Nors labai stengiuosi, dažnai mane apima mintys apie tai, kodėl nepaskambinu močiutei, mamai… Bet, kaip ir sakau, tai svarbus mano tikslas ateičiai, nes išsakyti gražius dalykus yra faina (šypsosi).

Sėdžiu ir galvoju, juk jeigu ne mano senelis, kuris dirbo pieno kombinate, jeigu ne jo darbas ir ne tas sūris, gal aš net nerašyčiau tinklaraščio „Myliu sūrį“ apie sūrį? Ir jeigu ne mano tėtis, kuris nebūtų manęs mažos vežęsis į keliones, tai gal aš taip ir nemėgčiau tų kelionių ir net nebūčiau atradusi maisto? Jeigu mama neturėtų tokio gero stiliaus pajautimo, aš irgi jo neturėčiau. Ir aš dar jiems už tai padėkosiu!

Noriu pasidalinti dar viena savo pačios pamoka. Aš tikrai mėgstu susitikti su draugais, aplinkiniais. Seniau dažnai (dar seniau visuomet) visiems susitikimams sakydavau „taip“. Tačiau šiuo metu mokausi, stengiuosi susiturėti ir vietoj tokių dažnų naktinių išėjimų geriau renkuosi nuvažiuoti pas tėtį, nuskristi pas mamą ar nuvykti pas sesę. Ir vėl draugai sako: „Na, tai kada susitiksime?“. Kai turi 20 labai gerų draugų ir kaskart kiekvienam sakysi „taip“, tai bus mažiausiai 20 dienų per mėnesį. Aš stengiuosi laiką dovanoti šeimai ir sakau: „Atsiprašau, aš turiu sesę“. Tokios mano mintys kurios galbūt privers pamąstyti mus visus (šypsosi).

 

Kaip suprantate karjeros sąvoką? Ir kokią ji vietą užima jūsų gyvenime?

Karjerą aš suvokiu. Tačiau taip pat suvokiu ir suprantu tai, kad esu visiška karjeristė. Greičiausiai todėl šiuo metu dar neturiu šeimos. Jei ne todėl, tai vis tiek manau, kad tie dalykai yra labai susiję. Žinoma, ilgą laiką nenorėjau to pripažinti. Bet dabar jau suvokiu ir sau pripažįstu. Galima dirbti be galo ir labai daug. Kiek tik nori, tiek galima dirbti. Todėl ilgą laiką aš tą ir dariau. Ir visa tai buvo kone svarbiausias dalykas. Tačiau kai visai neseniai tą suvokiau, man pasidarė netgi šiek tiek liūdna. Kai kas nors paklausia: „Kaip tau sekasi?“ arba „Kokie tavo planai?“ ir žmogus pirmiausia pradeda kalbėti apie darbą (ką aš visąlaik ir darau), tai, vadinasi, darbas yra prioritetas. Viskas yra gerai, jeigu žmogui taip tinka ir patinka. Bet galime pasidžiaugti ir tuo, kad jeigu žmogus nėra karjeristas, tas taip pat yra lygiai puiku. Kiekvienas mes pasirenkame, kas mums tinka geriausiai. Karjera mūsų visuomenėje labai sureikšminama. Galbūt anksčiau buvo dar labiau sureikšminama negu dabar. Šiuo metu man labai smagu, kad aš jau esu kitame pamąstymų etape. Galbūt po kokių penkerių metų galvosiu dar kitaip. Kas čia žino (šypsosi). Nors savo komandai visuomet primenu: taip, karjera – labai gera, faina. Smagu turėti statusą. Tačiau? Taip, turiu pripažinti, kad darbo prasme aš esu kieta. Neturiu atitikmens Lietuvoje. Ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Rygoje. Apskritai yra labai mažai žmonių, kurie yra restoranų konsultantai, someljė, gerai išmano rinkodarą, turi vynų mokyklos baigimo diplomus ir dar daro kitus dalykus, kaip, pavyzdžiui, rašo tinklaraščius. Nėra. Paprastai yra arba vien tik restoranų konsultantas arba someljė. Tokių visa apimančių profesionalų gal galima pasaulyje suskaičiuoti tik apie 100. Bet iš kitos pusės pagalvojus, ar tikrai visa tai yra gyvenimo tikslas ir esmė? Šiuo metu man yra labai gerai. Tačiau nenorėčiau šito sureikšminti ir sakyti, kad aš šituo didžiuojuosi. Veikiausiai, aš lygiai taip pat labai, o gal net labiau didžiuojuosi ir savo sese, kuri turi savo namus, savo šeimą, turi savo dukrą. Man tai yra pavyzdys. O jai pavyzdys esu aš.

 

Nuo ko viskas prasidėjo, jūsų karjera (veikla) ?

Šiaip aš esu pakankamai laimingas žmogus. Laimingas ta prasme, kad jau būdama kokių 12 metų supratau, ką noriu veikti. Tai nutiko tuomet, kai „Stiliaus“ žurnale perskaičiau (o tuo metu žurnalų dar buvo labai mažai) straipsnį ir interviu su R. Zakarevičiumi, A.ir A. Ciupijais ir A. Oželiu. Tada pagalvojau, kaip visgi žmonės turi savo restoranus, viešbučius. Supratau, kad aš irgi noriu dirbti su maistu. Bet labai nenorėjau būti virtuvės šefe. Nuo to laiko pradėjau daryti daug ir visko. Žinoma, daug gamindavau pirmiausia sau, nes tuo metu laikiausi įvairių dietų, ko pasekoje maistą kaskart ruošdavau pati. Šalia to labai domėjausi vynais. Būdama 18 metų gavau pirmąją vynų enciklopediją. Ir tai buvo taip gera, nes jau aiškiai žinojau, ką noriu veikti. Taip pat aiškiai žinojau ir tai, kad po mokyklos stosiu mokytis verslo subtilybių. Taip ir buvo. Taip mano veikla ir prasidėjo.

 

O visgi – ar tai sėkmė ar tik labai daug darbo?

Na, normalu, kad norint kažką pasiekti reikia dirbti. Reikia prisiversti kasdien atsikelti, išeiti, padaryti, paskambinti. Taip, į tai reikia įdėti daug pastangų ir darbo.