Vienatvė, tamsa, ramybė – tai turtai, kurių šiandien vis mažiau. Gyvename triukšmo ir nuolatinio judesio verpete: miestas dūzgia, gatvės alsuoja skuba, ore tvyro ne tik asfaltas, bet ir nuovargis. Šurmulys tampa savotišku fonu, prie kurio pripranti taip, kad net nebejauti jo svorio. Visada esame apsupti draugų, kolegų, nepažįstamųjų žvilgsnių. Net paprasti veiksmai, kaip vakarienė vienam ar tylus vizitas į kino salę, ima atrodyti nepatogūs, lyg būtume pamiršę, kaip atrodo buvimas tik su savimi.
Kartais atrodo, kad gyvename laikais, kai tylos minutė kainuoja daugiau nei nauja suknelė. Triukšmas tapo mūsų kasdieniu palydovu: nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro mus supa balsai, pranešimai, ekranai, skubos ritmas. Šurmulys įsigeria į odą taip giliai, kad jo net nebeužfiksuojame — jis tiesiog yra.
Tačiau keista: kuo daugiau veiksmo aplink, tuo mažiau jo lieka mumyse. Daugiau žmonių, bet mažiau artumo. Daugiau judėjimo, bet mažiau krypties. Ir todėl šiuolaikiniame pasaulyje ramybė tampa prabanga. Tikru, neperdėtu, visiškai nuoširdžiu turtu.
Kas yra Solums?
Solums yra kolekcija, gimusi iš poreikio grįžti prie pagrindo — prie žemės, prie savo vidinės tylos, prie tos būsenos, kurią dažnai pamirštame. Lotyniškas žodis solum reiškia „žemę, pagrindą“, tačiau ši kolekcija suteikia jam dar vieną sluoksnį: vienatvę, kuri gydo, o ne skaudina.
Solums nori priminti, kad vienatvė nėra priešingybė ryšiui. Vienatvė — tai dirva, kurioje ryšiai ima augti. Tai erdvė, kurią reikia išlaikyti tam, kad atsirastų vietos jausmams, idėjoms, tikrumui.
Kartais, kad pradėtume girdėti kitus, pirmiausia turime išgirsti save.
ANONA: ne objektas, o būsena
Apie ANONĄ, labiausiai žavi jos kilmė — ji gimė vienatvėje. Ne toje vienatvėje, kuri skaudina, o toje, kurioje atrandi savo ritmą. Tai nebuvo triukšmingas projektas su skubiais terminais ar spaudimu. ANONA augo tyliai, organiškai, kaip mintis, kuri ateina tik tada, kai leidi sau sustoti.
Ką simbolizuoja ANONA?
Forma
Organinė, švelni, natūraliai tekanti. Nėra aštrių kampų, nėra dirbtinio griežtumo — tik linijos, kurios primena kvėpavimą. Ji atrodo sukurta ne mašinos, o rankų ir minčių.
Oda
Minkšta, jautri, maloni liesti. Oda čia tampa metafora: pasitikėjimui, savęs priėmimui, švelniai drąsai. Tarsi priminimas, kad stiprybė gali būti lanksti.
Esencija
ANONA talpina vidinį pasaulį. Jo nerėkia, neragina būti matomam — kaip tik priešingai. Ji skirta laikams, kai norime būti su savimi. Pasiimti ją į mišką, į tylų pasivaikščiojimą, į vakarą, kai uždegame žvakę ir tiesiog sėdime.
„ANONA — tai asmeninė erdvė, kurią gali laikyti rankoje.”
Kodėl mums reikia Solums ir ANONOS šiandien?
Nes pamirštame sustoti.
Nes pamirštame klausytis.
Nes pamirštame, kad ramybė nereiškia tuštumos — ji reiškia galimybę.
Solums kolekcija tarsi pasako:
„Gali būti viena. Gali ilsėtis. Gali pabėgti nuo triukšmo, net jei tik penkioms minutėms.“
O ANONA į šį pasakymą atsako:
„Aš būsiu su tavimi, kai tu sugrįši pas save.“
Su meile,
kARTu