Augustė Barbora Budrienė – tikras šviežių minčių gūsis garsioje, perpildytoje ir dažnam vartotojui visai nebeaiškioje tvarumo diskusijoje. Instagrame ryškiai mirguliuojančio Dressedherring prekinio ženklo įkūrėja važinėja po Lietuvos miestelius ir dėvėtų drabužių parduotuvėse ieško ypatingų drabužių, kaip ji pati sako, „su cinkeliu“, ir sutvarkiusi grąžina juos į rinką – naujas mados mylėtojų spintas.
Be to, Augustė Barbora yra ir Europos klimato pakto ambasadorė, komunikuojanti lietuviams apie tekstilės industrijos žalą planetai ir mūsų drabužių tikrąją kainą – neetiškas greitos mados gamybos sąlygas, manipuliavimą pirkėjų jausmais, ir trečiosiose šalyse nugulančius mūsų išmestus drabužius, kuriuos su tokiu džiaugsmu palikome neva ekologiškose perdirbimo stotelėse.
Pokalbis su Auguste puikiai iliustruoja tvarios mados temos kompleksiškumą – ji apima kur kas daugiau, nei garsių prekės ženklų laimikiai dėvėtų drabužių parduotuvėse. Pasinerkite į pokyčiams įkvepiantį interviu apie sąmoningus pirkinius, dėvėtus drabužius Netflix filmavimo aikštelėje ir lėtos mados tendencijas Lietuvoje.
Nuo ko prasidėjo DressedHerring, koks buvo pirmas drabužis, kurį pardavei?
Kai pradėjau šią veiklą, ieškojau visai kitokių dalykų, nei ieškau dabar. Ieškojau trendinių Primarko, Zarutės drabužių. Pirkdavau suknelę už du litus žinodama, kad galiu parduoti ją už dvidešimt. Tokie papildomi pinigai, būnant moksleive, vėliau studente, man buvo labai naudingi, tačiau tai dar nebuvo oficialus verslas.
Pirmas rimtesnis pirkinys buvo Humanoje prie namų rasta Versace suknelė – devyniasdešimtųjų laikotarpio, balta kaip gulbė, tinkanti net vestuvėms. Nusipirkau ją už dvidešimt eurų ir pardaviau eBay už du šimtus dolerių. Tuomet kilo pirmosios mintys, kad galbūt reikėtų koncentruotis ties dizainerių perliukų paieškomis.
Užsienyje dėvėtų dizainerių drabužių rinka gyvuoja jau seniai. Kodėl lietuviai, atrodo, tik dabar atranda šią sferą?
Galbūt dėl to, kad ir perteklinio vartojimo idėjos Vakaruose gyvuoja seniau, nei pas mus. Bet verta prisiminti, kad perpardavinėtojų, vadinamų perekūpų tradicija Lietuvoje yra tikrai sena. Man patinka tai, kad kiekvienas perpardavinėtojas ieško skirtingų dalykų: kas ieško buitinės technikos, kas automobilių detalių, kiti – antikvarinių indų. Bet viešai ir garsiai besiskelbiančių aukštosios mados perpardavinėtojų dar tikrai nėra daug.
Tuomet, panašu, kažkuriame lygmenyje jau seniai taikome tvarumo principus, net jei jų sąmoningai neįvardiname! Kaip tu pati apibūdintum tvarumą? Kaip žmonėms apie jį papasakoti suprantamai?
Tvarumo terminą, manyčiau, galėtume pakeisti saiku. Saikas visur: pirkime, vartojime. Kalbant apie madą, manau, kad tvari mada yra utopija. Absoliučiai tvari mada neegzistuoja. Kaip bebūtų, mada yra vartojimas, o vartojimas yra priešingybė tvarumui. Greitos mados antonimu galėtume laikyti lėtą madą, dėl to dažniausiai ir prisistatau kaip lėtos mados puoselėtoja.
Kokia šiuo metu situacija yra Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis? Ar atsiliekame šiandieninėse tvarumo „varžybose“?
Man sunku objektyviai vertinti, kadangi pati gyvenu tvariame burbule. Esu subūrusi nemažą bendraminčių ratą, jie palaiko idėjas, kuriomis dalinuosi, mūsų vertybės sutampa. Bet manyčiau, kad būtent tekstilės srityje viskas sparčiai keičiasi į gerą.
Suprantu, kad kažkam visdar nemalonu pirkti dėvėtą daiktą: gal turi traumų iš vaikystės, nešiojant brolių seserų drabužius, o galbūt toks apsipirkimas asocijuojasi su nepritekliumi. Tačiau secondhandai ir tvarus vartojimas Lietuvoje tikrai sparčiai populiarėja. Galbūt užsienyje tas pokytis buvo įvykęs seniau, bet Lietuvoje šios idėjos vejasi mus sparčiu žingsneliu.
Papasakok man dar apie terminą „greenwashing“ (liet. „žaliasis smegenų plovimas“). Kodėl vis pasimauname ant gražių etikečių?
„Greenwashing“ yra manipuliavimas pirkėjo jausmais. Prisidengimas tvarumu, kai to tvarumo nėra. Dažniausias pavyzdys – drabužių surinkimo dėžės, esančios greitosios mados parduotuvėse. Matome gražias žalias dėžės su planetos paveiksliukais ir besisukančiomis rodyklėmis. Žmogus, išsivalęs spintą atneša drabužius, jaučiasi padaręs gerą darbą, ir dar gauna nuolaidą naujam pirkiniui! O tada perka dar, vėl išmeta, vėl perka. Bet tie dėžėse surenkami drabužiai nėra perdirbami.
Vieno pupuliaraus greitos mados prekės ženklo etiketėse dažnai matome žodį „conscious“ (liet. „sąmoningas“). Ką reiškia conscious? Pavyzdžiui, pagal „Changing Markets Foundation“ 2021-ųjų ataskaitą H&M „tvari“ kolekcija sudėtyse turėjo dar daugiau plastiko, nei įprastoji. Kitas pavyzdys, kai greitosios mados ženklai daro tvarias kolekcijas. Viena maža limituoto leidimo kolekcija tikrai neatsveria viso šlamšto, pagaminto iki tol. Visa tai tėra miglos pūtimas į akis.
Nors dažnai tokias apgavystes sunku įrodyti, ES lygiu šios praktikos jau yra stipriai ribojamos, skiriamos didelės baudos. Įgyvendinant Europos sąjungos tvarios ir žiedinės tekstilės strategiją, atsakomybė už mados sukeliamą taršą turės prisiimti ir didieji gamintojai. Valstybiniame lygmenyje stiprėja kova su mikroplastiko tarša, aptartu „greenwashingu“. Norint pasiekti šiuos tikslus, visi ES gaminami daiktai, privalės būti ilgaamžiški, palankūs taisymui bei perdirbimui.
Kokius prekės ženklus renkiesi pati? Kas dabar tavo favoritai?
Tie, kuriuos randu seconhanduose (juokiasi). Be galo myliu vokiečių prekės ženklą Escada. Kokybė – dangiška, labai geri audiniai, įdomūs dizainai, ne tik juoda balta ir beige (juokiasi). Iš prabangesnių ženklų – Gucci rankinės gana žaismingos ir ne tokios oficialios kaip Chanel. Tikrai nesu pirkėja dėl ženklo, man turi patikti pats daiktas. Kelis metus nešiojau suknelę iš Maximos, kaip tik neseniai išmainiau ją mainytuvėse. Prekės ženklas – dar ne viskas.
O kaip dėl rankinių, kokias renkiesi kasdien ir kiek jų turi? Kokius reikalavimus tau turi atitikti rankinė?
Esu labiau mažų rankinių nešiotoja. Kadangi nedirbu ofisinio darbo, reikia kažko greitai užmetamo per petį ir sutalpinančio tik raktus, lūpdažį, dezinfekatorių, man daugiau nieko nereikia.
Rankinė man turi būti funkcionali, patogi. Nemėgstu rankinių, į kurias sunku patekti, sunku įkišti ranką. Esu gana išranki rankinių vartotoja – kartais matau prie ko priderinčiau ypatingą rankinę, bet jei pasimatavus ji yra nepatogi, žinau, kad jos nenešiosiu.
Ar prabangaus prekių ženklo rankinė visada yra kokybiška? Ar mokėdami dideles sumas visada galime tikėtis išskirtinės kokybės?
Gaila, bet mano manymu šiais laikais kokybę išlaiko retas prekinis ženklas. Net prabangių mados namų, tokių kaip Chanel, Dior, Louis Vuitton, kokybė ženkliai suprastėjusi. Iš asmeninės patirties: esu turėjusi Louis Vuitton rankinę, kuri skaičiavo per trisdešimt metų, ir turiu naujesnių tos pačios firmos rankinių kurios po kelių mėnesių dėvėjimo jau pasitrynusios, atsilupusiomis detalėmis. Liūdina tai, kad prabangūs mados namai dažnu atveju perima greitos mados modelį: siekiamas kuo didesnis kolekcijų skaičius, didesnės apsukos, dirbtinai išpučiamos kainos, o griežti kriterijai kokybei nyksta.
Aš manau, kad tai godumas, noras kuo greičiau ir kuo daugiau parduoti. Jie žino, kad žmonės mokės pinigus už vardą. Neseniai skaitytoje knygoje apie dėvėtos tekstilės pasaulį radau tokią statistiką: retesnius garsių ženklų džinsus, kuriuos perkame už penkis šimtus dolerių, pagaminti kainuoja brangiau nei penkiasdešimt eurų. Dešimteriopą antkainį mokame už gražias vitrinas, iščiustytas parduotuves, marketingo kampanijas su įžymybėmis.
Gana juokinga, kad pirkdama aiškiai suprantu, jog permoku vien už vardą, bet pasąmonėje vistiek įrašytas šis noras. Įtaką šiai silpnybei padaro ir gražūs filmai, serialai, žurnalai, pilni glamūrinio gražiai atrodančių žmonių gyvenimo.
Kalbant apie filmus, ne paslaptis, jog ir pati esi netiesiogiai prisidėjusi prie to glamūro kūrimo – vienas tavo parduotas švarkelis „suvaidino“ Netflix „Emily in Paris“. Kaip užsienio stilistai tave surado?
Buvau tik pradėjus viešą veiklą Instagrame, tuo metu prekiavau Vestiaire Collective, pagrindinėj Europos rinkai pritaikytoj platformoj. Tai buvo Desigual prekinio ženklo švarkelis, metalinės faktūros odos, siuvinėtas gėlytėmis, bomberio stiliaus. Vieną vasaros rytą pamačiau, kad tą švarkelį nupirko. Ruošdama siuntą, mačiau siuntos destinaciją – Paryžius, o mažom raidelėm buvo parašyta – Emily in Paris Clothing Department! Negalėjau patikėti, bet tuomet pasidalinau tik savam rate, nebuvau tikra, ar tai gali būti realybė.
Po lygiai pusmečio išėjo antras serialo sezonas, prasukau visas serijas ir devintoje serijoje pamačiau savo švarkelį ekrane. Pradėjau šokinėti prie televizoriaus (juokiasi). Jeigu tuomet nieko nebūčiau dariusi, greičiausiai niekas nebūtų sužinojęs apie mane. Bet iš karto gimė marketingo strategija – nufotografavau TV ekraną, nufotografavau siuntos etiketę, pasidalinau įrašu. Per naktį žaibiškai ėmė kilti sekėjai, prisistatė žurnalistai.
Manau, kad švarkelio istorija buvo tikroji mano pradžia. Aš tai priėmiau kaip likimo siųstą ženklą, kad esu savam kely. Nesakau, kad pinigai ėmė kristi iš dangaus, bet tai buvo nemažas spyris veikti ir žiūrėti, kur šis hobis mane nuneš toliau.
Tęsdami jau ketvirtus metus besitęsiantį projektą „kARTu stiliaus prieskoniai“, kurio metu bendradarbiaujame su ryškiomis Lietuvos stilistėmis, menininkėmis, mados srities entuziastėmis, sukūrėme rankinę ir su Auguste Barbora. kARTu x DressedHerring rezultatas – kontrastingu spalvų ir tekstūrų deriniu pasipuošusi rankinė „Žiedas“ iš naujausios kARTu studijos kolekcijos „Virsmas“. Augustę šiam projektui pasikvietėme neatsitiktinai – visa kolekcija gimė iš ilgo proceso beieškant vis naujų tvarumo apraiškų. Sąmoningą vartojimą skatinanti verslininkė sako, jog galanterijoje pirmenybę teikia natūraliai odai: „eko oda yra tas pats plastikas, tik kita forma“, sako Augustė Barbora Budrienė.
Rankinę papildo ir smulkiosios galanterijos rinkinys „chatelaine”, kurį sudaro raktinė, kortelių dėklas ir monetinė, dekoratyvus odinis kutas.
Grįžkime prie tavo ES klimato pakto ambasadorės pareigų. Kaip paprastas žmogus galėtų kiekvieną dieną prisidėti prie taršos mažinimo? Kaip asmeniškai galime mažinti tekstilės žalą?
Mažiau pirkti. Bet žmonės to nenori girdėti, aš pati to nenoriu girdėti. Jei man kas nors pasakytų, kad dabar penkis metus negaliu pirkti nei vieno naujo daikto – neįmanoma! Aš myliu daiktus, aš esu šmutkininkė. Man daiktai teikia džiaugsmą. Keičiantis sezonams norime atsinaujinti. Tai visiškai normalu, daiktai atsibosta. Bet jei perkame, galime pirkti kokybiškiau.
Tai siūlai pirkti brangiau?
Aš siūlau pirkti labiau apgalvotai. Jei gali nusipirkti rankinę iš Zaros ir ją nešioti penkerius metus, viskas puiku! Brangiau – ne visada geriau. Bet aš manau, kad galime didesnį dėmesį skirti dėvėtiem daiktam, patys parduoti nebenešiojamą spintos turinį ir už gautus pinigus atsišviežinti drabužinę neišleidžiant šimtų.
Taip pat labai svarbu skirti dėmesio audinių sudėčiai, rekomenduoju rinktis natūralius audinius: skirtingo švelnumo vilnas, šilką, liną, medvilnę, viskozę. Kartais tokių audinių galime rasti ir greitos mados parduotuvėse.
Pokalbio pradžioje užsiminei apie Lietuvoje išlikusią dėvėtų drabužių stigmą. Gal turi patarimų, kaip prisijaukinti tokį apsipirkimo būdą?
Visuomet skatinu mainytis drabužiais su pažįstamais žmonėmis, savame rate organizuoti spintos revizijas. Pati priklausau bendruomenei merginų, su kuriomis kas ketvirtį darome drabužių vakarėlį. Organizuojamos ir viešos mainytuvės – tai tikros šventės su gėrimais, užkandžiais, neretai su papildomomis edukacijomis.
Tinkamas atsisveikinimas su drabužiais lygiai toks pat svarbus, kaip ir tinkamas pirkimas. Dažnai girdžiu tokią nuomonę „taigi tik už du eurus pirkau, tai nesvarbu, galiu ir išmesti“. Tačiau išmesti drabužiai niekur nedingsta, tekstilė pasauliniu mastu vis dar yra neperdirbama medžiaga – mažiau nei 1% dėvėtų drabužių virsta naujais. Tie drabužiai nugula sąvartynuose, yra sudeginami arba išvežami į trečiųjų šalių krantus. Daugelį jūsų išmestų drabužių dabar skalauja vandenynas. Tekstilės konteineris turėtų būti paskutinė opcija, kai pardavimo, mainų, perdarymo metodai jau išbandyti.
Turime tiek puikių iniciatyvų: Zero waste mainų grupė Facebook‘e, Vinted programėlė, Tiko Tiks daiktų punktas Alytuje, Dėk’ui stotelės Vilniuje, Givertag platforma. Sąmoningas vartojimas tikrai nekalba vien apie prabangų gyvenimo būdą: drabužius parduoti, sutaisyti nedidelius trūkumus galime be jokių papildomų išlaidų.