Indrė Sapagovaitė-Briedelienė – etiketo ekspertė ir lektorė, didžiulį būrį savo Instagram tinklaraščio sekėjų mokanti etiketo subtilybių. Tarp jų – ne vien taisyklingas įrankių laikymas ar aprangos kodo patarimai, bet ir pasitikėjimas savimi, pagarba mus supantiems žmonėms ir kasdienę rutiną palengvinantys praktiniai patarimai.
Indrė pabrėžia žodį patarimai, nes etiketas kinta drauge su besikeičiančiu pasauliu, o ir skirtas jis ne baksnojimui pirštu apie laužomas taisykles, o atidesniam savęs pažinimui. Ką etiketas sako apie rankines, kurioje rankoje vertėtų laikyti delninę ir kaip etiketo gaires atskirti nuo įsisenėjusių mitų? kARTu kūrybos vadovė Ingrida Jasinskė kalbino Indrę spalvingų rankų darbo aksesuarų apsuptyje, kARTu studijoje Kaune.
Indre, gal galite trumpai papasakoti, kokia etiketo reikšmė kasdienybėje? Kaip jo išmanymas gali padėti kasdienėse situacijose?
Dažniausiai apie etiketą galvojame išskirtinėmis progomis, dalyvaudami šventėse, kai stengiamės pasitempti ir pasidomėti elgesio taisyklėmis. Bet iš tiesų etiketas kasdienybėje yra net labiau reikalingas, nes paprastas bendravimas, komunikacija su kitais žmonėmis yra svarbiausia etiketo dalis. Jis reikalingas, nes gali padėti kitiems žmonės šalia mūsų jaustis geriau.
Ar galima sakyti, jog etiketas yra lygus pagarbai?
Visiškai teisingai. Etiketo apibrėžimas yra labai artimas žodžių junginiui „pagarba aplinkai“. Aš mėgstu sakyti, kad tai yra unikali ir labai paprasta priemonė, padedanti pasiekti savo tikslus, labiau pasitikėti savimi, turėti geresnius santykius tiek darbo, tiek asmeninėje aplinkoje.
Ar egzistuoja etiketo tendencijos, mados? Ar jos turi cikliškumą?
Galbūt ciklai kinta pagal tai, kokio amžiaus esame. Kas svarbu paauglystėje, bus mažiau aktualu brandžiame amžiuje. Kai prasideda verslo susitikimai, renginiai, šventės, taisyklių iš karto atsiranda daugiau. Taip pat, prisideda suaugusiųjų pasaulio pagarba skiriamam ir gaunamam laikui.
Šiandien kalbamės kARTu mados namuose. Mados sferoje tendencijoms įtaką daro aukštosios mados kūrėjai, socialinių tinklų judėjimai, nuomonės formuotojai. Ar medijos daro įtaką etiketui?
Socialiniai tinklai neabejotinai prisideda iškeldami problemas į paviršių. Įvykus viešiems konfliktams ir susidūrus su nepatirtomis situacijomis, žmonėms kyla klausimai – kaip reikėtų elgtis, ką sakyti, kaip reaguoti? Tad medijos nekuria ar nekoreguoja etiketo, o tik pabrėžia tam tikras jo sritis.
Kas tuomet kuria etiketo taisykles ir kas jas griauna?
Akivaizdu, kad Versalio laikų etiketo taisyklės šiandien nebėra aktualios, jos evoliucionuoja kartu su mūsų gyvenimo būdu. Geras to pavyzdys – kai prasidėjus pandemijai ėmėme bendrauti nuotoliniu būdu, labai greitai atsirado nuotolinio bendravimo etiketo taisyklės.
Aprangos kodas ir rankinė. Kur ir kiek laisvės turime derinant šiuos du elementus ir nepažeidžiant etiketo taisyklių?
Aprangos kodo etiketas turi savo taisykles, bet ypač moterims laisvės čia yra gana daug. Ar rankinė didesnė, ar mažesnė, žinoma, priklauso nuo progos ir vietos. Yra įprasta į iškilmingus renginius, Gala vakarienes neštis mažą delninę. Lygiai taip pat, nors kuprinę dažniau siejame su laisvalaikiu, jei Jums patogu – drąsiai paverskite ją verslo aprangos dalimi. Kasdieniame stiliuje rankinės dydis ir tipas įtakos neturi.
Kalbant apie kasdienį stilių: kaip išoriškai gražias etiketo taisykles pritaikyti realiai, žemiškai moteriai, kuri ir autobusu važiuoja, ir augina vaikus, ir realizuoja save profesinėje srityje?
Šis klausimas man patinka būtent todėl, kad etiketas nėra skirtas vienai socialinei grupei. Jis skirtas visiems žmonėms. Tai kasdieniai elgesio patarimai, kurie nepriklauso nuo gyvenimo būdo.
Paminėjote elgesio patarimus, tad pakalbėkime apie skirtingas aksesuarų rūšis ir jų dėvėjimą. Kurioje rankoje, pagal etiketą, reikėtų laikyti kuprinę arba rankinę?
Rankų apribojimų nėra, nes kairiarankiai ir dešiniarankiai aksesuarų laikymui dažniausiai rinksis dominuojančią ranką. Patarimai šiuo atveju atsiranda tuomet, kai yra tikimybė su kažkuo susitikti ir pasisveikinti: renginiuose, susitikimuose. Tuomet geriau rankinę laikyti kairėje rankoje, kad dešinė liktų laisva ir galima būtų iš karto ją ištiesti.
Kokios yra delninės nešiojimo subtilybės?
Pirmiausia – delninės laikymas. Jos nereikėtų laikyti prispaudus prie pat pažąsties. Jei ji neturi dirželio, tuomet geriau laikyti ją delne arba alkūne prispausti prie liemens. Sėdint – dėti ant savo kėdės, už nugaros arba šone. Jei kėdė yra atvira atrama, arba porankiai turi skyles, tuomet galima delninę pasidėti sau ant kelių.
O kaip su didesnėmis rankinėmis? Kur dėti ją susitikimo metu?
Didesnes rankines galima dėti ant šalia esančios kėdės ar specialių kabliukų rankinėms. Lietuvoje restoranuose ir kavinėse turime erdvės prabangą, tad galite paprašyti papildomos kėdės. Jei nėra kito pasirinkimo, rankinę galima pasikabinti ant atlošo. Geriau ant atlošo, nei ant žemės, bet nedaug geriau. (juokiasi)
Susidaro įspūdis, jog etiketą lengva apipinti mitais ir nebūtomis taisyklėmis. Iš kur šie mitai atsiranda?
Iš susimaišymo, kur yra etiketo taisyklės, o kur prietarai, papročiai arba kultūrinės tradicijos. Mitai keliauja iš kartos į kartą ir formuojasi iš įsitikinimų, kurie nežinia, iš kur ateina ir kur prasideda. Taip ir įprantame girdėti, kad, pavyzdžiui, rankinės negalima dėti ant žemės, nes išeis pinigai, ir panašiai.
Tai ar galima?
Šiame įsitikime etiketo dalis yra tik „nedėk rankinės ant grindų“, o visa kita – prietaras.
Radome ir daugiau su rankinėmis susijusių prietarų. Pavyzdžiui: „Tai, kaip elgiesi su savo rankine, daug ką pasako apie jus pačią. Ne tik jūsų asmenybę, bet ir jūsų geras manieras.“ Ar toks teiginys jūsų manymu yra teisingas?
Iš tiesų, išmanant etiketo taisykles ir stebint, kaip moteris elgiasi su savo rankine, galima nuspėti jos etiketo žinių lygį. Žinoma, ir pati rankinė šiek tiek sufleruoja apie pačią moterį. Šiuo atveju kalbame apie rankinės tvarką, būklę, kaip ji yra nešiojama, kaip priderinta prie likusio įvaizdžio ir kaip su ja elgiamasi.
O kaip ši? „Pagal batus galima daug pasakyti apie vyrą, o apie moterį – pagal jos rankinę.“
Iš dalies sutikčiau su šia sąsaja, nes ir pati, paauglystės laikais, žiūrėdavau į vyrų batus ir pagal tai juos vertindavau. Bet kuriuo atveju tai yra tik prietaras, ne etiketo taisyklė. Tiesa, etiketo teorijoje yra nemažai rekomendacijų apie daiktų priežiūrą – jie turi būti tvarkingi, išlaikę formą, švarūs. Tačiau vyrų siejimas su batais, o moterų su rankinėmis yra iš prietarų srities.
Ar skiriasi aksesuarų nešiojimo patarimai moterims ir vyrams?
Skiriasi moterų ir vyrų aksesuarų tipai, dėl to šiek tiek skiriasi ir taisyklės. Vyrai dažnai renkasi lagaminėlius, kuprines, arba kišenes. (juokiasi)
Tai kaip su tomis daiktų pilnomis vyrų kišenėmis?
Pilnos kišenės nėra gerai, ypatingai, kai nuo daiktų kiekio džinsai net apsitrina ir galima aiškiai matyti, kurioje kišenėje įdėta piniginė, kurioje – telefonas.
Grįžtant prie mitų, aptikome ir šį: negalima palikti atvertos rankinės matomoje vietoje. Ar tai tikrai mitas?
Etiketo pasaulyje visi higienos ritualai turėtų vykti privačiai: lūpų pasidažymas, plaukų pasišukavimas, batų pasivalymas. Lygiai taip pat ir su asmeniniais daiktais: kuo mažiau jūsų asmeninių daiktų matosi, tuo geriau.
Na ir pabaigai: senovės žmonės tikėjo, kad ant stalo paliktas krepšys ar piniginė gali sukelti konfliktą, ligas ar rūpesčius. Kiek šis įsitikinimas susijęs su etiketu?
Kaip ir kalbant apie rankines ant žemės, dalis šio prietaro irgi yra taisyklė. Etiketas diktuoja, jog asmeniniai daiktai neturėtų būti dedami ant jokio stalo. Taip pat ir telefonai, akiniai, raktai. O socialiniuose tikluose dabar taip įprasta matyti tokį kadrą: ant stalo padėta rankinė, akiniai, kavos puodelis ir, tarkim, Paryžius fone. Tačiau pagal etiketą tai yra neteisinga.
Galbūt tokios nuotraukos – tai būdas sudaryti geresnį įspūdį apie save? Ar etiketo taisyklės įpareigoja rinktis brangesnius daiktus? Visdar neretai išvystame, kaip siekis atrodyti stilingiau, prabangiau, yra išreiškiamas klastočių pirkimu.
Etiketas su kaina nesusijęs, jo taisyklės kalba apie medžiagiškumą ir apie tai, kaip daiktas atrodo: jis turi būti tvarkingas, pagamintas iš geros medžiagos, nesuplyšęs, gerai prižiūrimas. Konkrečių nurodymų klastočių ar jas dėvinčių žmonių klausimu nėra. Bet pati idėja negerbti kito žmogaus autorinių teisių yra tiesiog nepagarba jo kūrybai.